Savanoriška veikla, neįgaliųjų integracija, savivaldybės ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas – apie tai kalbamės su ilgamete Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Gargždų viltis“ pirmininke, visuomenininke Rekvita Bagdoniene.
Aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje, o šiemet nusprendėte dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose. Kodėl?
Atsakymas labai paprastas – jaučiu, kad atėjo tam laikas, galiu ir noriu pasidalinti per 15 metų darbo visuomeninėje veikloje įgyta patirtimi. Manau, kad jau atitinku suomišką pradedančiojo politiko sampratą: šioje valstybėje tik tas pilietis, kuris praėjo penkių-šešių metų savanorystės bendruomeninėje veikloje „kalvę“, parodė realius gebėjimus nesavanaudiškai dirbti visuomenei, turi šansų tapti politiku. Kitu atveju už jį paprasčiausiai niekas nebalsuos.
Kuo ypatingas darbas nevyriausybinėje organizacijoje (NVO)?
Darbas NVO – tai visuomeninis darbas, pagrįstas savanorystės principu – tu neskaičiuoji savo darbo valandų, išeiginių dienų, bemiegių naktų. Organizacijos veiklos palaikymui reikalingas pastovus finansavimo šaltinių ieškojimas: projektų rašymas, rėmėjų, labdaros fondų paieška. Nerasi – organizacija paprasčiausiai negyvuos. O atlygis dažniausiai tik moralinis – žmonių, kuriems padedi padėka, šilti jų žodžiai ir šypsenos. Biudžetinėse įstaigose kitaip – atėjai, atidirbai savo valandas ir gavai garantuotą piniginį atlyginimą.
Kaip atsidūrėte visuomeninėje veikloje? Kokių svarbiausių rezultatų pavyko pasiekti?
Manau, kad pats likimas mane atvedė į visuomeninę veiklą, kai gimė vyresnysis sūnus ir supratome, kad jis yra „kitoks“. Prieš 15 metų buvau išrinkta Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Gargždų viltis“ pirmininke ir vis dar ja tebesu. Bendrija „Gargždų viltis“ – tai šeimų, kuriose auga įvairią negalią turintys vaikai bei jaunuoliai (sutrikusio intelekto, cerebrinio paralyžiaus, Dauno sindromo, epilepsijos, autizmo sutrikimo, genetinės ligos ir t.t), organizacija. Tai – ne pelno siekianti, savanoriška, savarankiška visuomeninė organizacija. Mūsų tikslas nuolat inicijuoti, organizuoti ir vykdyti įvairią negalią turinčių asmenų užimtumą, socialinę reabilitaciją, jų savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimą, ugdymą, mokymą bei socialinių paslaugų teikimą. Pasiekti, manau, pavyko nemažai: inicijavom specialiųjų-lavinamųjų klasių įkūrimą Gargždų ugdymo centre „Naminukas“, kurios dabar savo veiklą tęsia Gargždų Kranto pagrindinėje mokykloje. Inicijuotas Socialinių paslaugų centro įkūrimas, įsteigta „Estetikos mokyklėlė“, kuri vėliau tapo Gargždų muzikos mokyklos neįgaliųjų skyriumi. Organizuojami konkursai, festivaliai, stovyklos, „Meno dirbtuvės“ ir kitos poilsinės veiklos tapo didžiulė atgaiva neįgaliesiems ir jų šeimoms. Daug patirties įgijome bendradarbiaudami su Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos, Latvijos, Čekijos ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis socialinėje srityje.Ši savanoriška, visuomeninė veikla sulaukė didžiausio ir solidžiausio įvertinimo – 2007 metais buvau išrinkta Klaipėdos rajono Metų žmogumi.
Savivaldybės požiūris į NVO. Koks jis yra ir koks turėtų būti?
Manau, apie savivaldybės požiūrį į NVO reiktų klausti pačių savivaldybės vadovų. Man atrodo, kad Savivalda nelaiko NVO lygiateisiais partneriais ir linkusi žiūrėt į mus šiek tiek iš aukšto. O lygiateisis partnerių dialogas yra būtinas. Visgi, savivalda sukurta tarnauti mums, rinkėjams, išklausyti mūsų visų nuomonės, ypač NVO, nes nevyriausybinės organizacijos yra aktyviausia pilietiškai subrendusios bendruomenės dalis. Todėl įvairių NVO atstovai turi būti kviečiami į savivaldybės komitetų posėdžius, traukiami į darbo grupes ir sprendimų priėmimo procesus.
Su kokiomis problemomis susiduriate dirbdama su neįgaliaisiais?
Dirbdama su įvairią negalią turinčiais neįgaliaisiais ir jų artimaisiais, pastebėjau kad vis dar išlieka neįgaliųjų integracijos bei visuomenės požiūrio į „kitokius“ mūsų bendruomenės narius problema. Deja , bet tolerancijos stoka vis dar opi žaizda mūsų visuomenėje. Tuo tarpu Škotijos piliečiai su protine negalia turi savo atstovus parlamente. Neįgaliųjų įdarbinimas, toks įprastas Vakarų Europoje, yra „misija – neįmanoma“ Lietuvoje, nors pagal pasirašyta Neįgaliųjų teisių konvenciją mūsų valstybė įsipareigojo pripažinti neįgaliųjų teisę į darbą. Deja, rajone neturime ir Gyvenimo namų (vietos, kur neįgalūs asmenys gyvena namų aplinkoje ir jiems sudaromos sąlygos tvarkytis savo asmeninį gyvenimą su darbuotojo pagalba ), plačiai steigiamų visoje šalyje. Nėra mūsų savivaldybėje ir laikino atokvėpio tarnybos – labai svarbios paslaugos tėvams laikinai negalintiems pasirūpinti savo neįgaliu vaiku ar jaunuoliu dėl gyvenimiškų priežasčių (ligos, komandiruotės, studijų ar pan.)
Ar rajono, Gargždų miesto aplinka draugiška judėjimo negalią turintiems asmenims?
Nors didžioji dalis visuomeninių pastatų turi įvažus, tačiau akis bado, kad judėjimo negalią turintiems žmonėms yra neprieinamos labai svarbios pašto paslaugos.
Kokius darbus, būdama tarybos nare, inicijuotumėte pirmiausia?
Laikino atokvėpio tarnybos, Gyvenimo namų steigimą, socialinės atskirties mažinimą integruojant į dirbančią ir verslią visuomenę neįgaliuosius, jaunimą ir vyresnio amžiaus žmones. Taip pat privačių ugdymo įstaigų, visų pirma darželių atsiradimą, jų veiklos pripažinimą bei savivaldybės finansinę paramą jiems