Vis kalbam ir kalbam apie smurtą artimoje aplinkoje. Tvirtinam naujus teisės aktus. Laukiam. Po skaudžių įvykių vėl kalbam ir kalbam, reiškiam susirūpinimą, aiškinamės, kas ne taip, kaip sistema neveikia. Atsakymas paprastas – nėra sistemos. Kiekviena institucija, pradedant policija ir baigiant vaikų teisių apsaugos tarnyba, turi savo apibrėžtas darbo funkcijas ir darbo laiką. Šiandien nėra sudėliota taip, kad tarp institucinis bendravimas veiktų kaip, pavyzdžiui, futbolo ar krepšinio aikštėje, kur kiekvienas žaidėjas žino ką jis turi daryti, kam perduoti kamuolį kol pasiekiami vartai. Ką dar žino žaidėjas – negali palikti kamuolio be priežiūros, kas už ką atsakingas ir koks galutinis tikslas. Šis supaprastintas pavyzdys tik iliustruoja kaip turi veikti sistema.
Kas vyksta dabar, jei savaitgalį, gavus pranešimą apie smurtą, policijos pareigūnai mato poreikį paimti vaikus iš šeimos – kas toliau? Juos perduoti kam? Vaikų teisių specialistai nedirba ir tai logiška, nes jie turi savo fiksuotą darbo laiką, kaip, beje, ir kitos institucijos, išskyrus policiją, medicininę pagalbą bei gaisrinę. Tarkim tame teritoriniame vienete nėra vaikų globos namų ar panašios įstaigos. Atsiranda vieta klaustukams. Nei policininkai, nei gaisrininkai neprivalo vestis tų vaikučių į savo namus, nes, nesutvarkius sistemos ir nepakeitus požiūrio, nužingsniuosim neaišku kur. Juk blaivyklų taip pat šalyje neturim, o pranešimus apie girtus piliečius taip pat gauna pareigūnai…
Šioje sistemoje gerokai aktyviau turėtų veikti ir medikai, šeimos gydytojai. Jie vieni iš pirmųjų pamato kas vyksta šeimose. Visi sistemos dalyviai – medikai, socialiniai darbuotojai, vaikų teisių specialistai, seniūnai, švietimo sistemos darbuotojai gali padaryti daug ir ypač prevencinio darbo, galinčio užkirsti kelią smurtui. Dar būtina aktyviai ruošti budinčius globėjus, sutvarkant jiems socialinį paketą. Vaikui, paimtam iš smurtaujančios šeimos, visada bus geriau atsirasti nedidelėje šeimoje, nei patekti į nemažą vaikų kolektyvą. Beje, ir valstybei pigiau sutvarkyti finansavimą globėjams negu išlaikyti didžiulius vaikų globos namus.
Policija, kuri atlieka „gaisrų gesinimo” funkciją, turėtų būti paskutinis šios sistemos dalyvis. Jeigu šios institucijos imtų dirbti ranka rankon, nesislepiant už daugybės ne: nepriklauso, neleidžia asmens duomenų apsauga, nespėjam, nežinojom…Turėtume visai kitą situaciją ir labiau susitelktumėme prevenciniam darbui. Tam reikia tiek nedaug – atlaisvinti institucijas nuo nereikalingų draudimų, susisteminti atsakomybes ir prievoles, įgarsinti kas už ką atsakingas ir koks sekantis žingsnis turi būti vienos ar kitos įstaigos specialistų tam tikrais atvejais.
Tai ir vadinama sistema. Sistema veikia, kai joje nėra spragų, o specialistai yra kompetentingi, atsakingi, motyvuoti ir už tai tinkamai įvertinti.