Po šiurpių įvykių Kražiuose prabėgo jau savaitė. Tarp keturių nužudytų moterų – viena socialinė darbuotoja. Ši tragiškas įvykis atskleidžia kraujuojančias Lietuvos provincijos socialines žaizdas. Tačiau viskas, ką išgirdome iš Socialinių reikalų ir darbo ministrės bei kitų aukštų valstybės pareigūnų, tai diagnozė: „kaltas alkoholis“ bei eilinis pažadas „artimiausiu metu bus imtasi“ kažkas daryti. Kiek dar mirčių reikės, ministre Pabedinskiene?
Socialinis darbas – padidinta rizika
Lietuvos socialinių paslaugų srities darbuotojų bendruomenė išgyvena skaudžią netektį. Pirmą kartą šalies socialinio darbo istorijoje, darbo vietoje tragiškai žuvo darbuotojas – Kelmės rajono socialinių paslaugų centro socialinio darbuotojo padėjėja. Šis skaudus įvykis mus privertė atsigręžti ne tik į socialinių darbuotojų kasdienybę, bet ir į socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Vėl iš aukštai pasipylė pažadai, kad bus „imtasi“, „darysim“, „keisim“… „Artimiausiu metu susitiksiu su policijos generaliniu komisaru ir aptarsime, kaip galėtume užtikrinti socialinių darbuotojų saugumą“, – po įvykio sakė socialinės apsaugos ir darbo ministrė A. Pabedinskienė. Greičiausiai tai vėl liks tik žodžiai – juk per tiek laiko niekas nepasikeitė, o didelė rizika socialinio darbo kasdienybėje išliko.
Pasaulio ir Lietuvos mokslininkų tyrimų rezultatai atskleidžia, jog socialiniai darbuotojai du kartus dažniau nei vidutiniškai kitų profesijų darbuotojai savo darbe patiria profesinę riziką. Socialiniams darbuotojams grėsmes kelia darbas švirkštų keitimo mobilioje komandoje, rizikos šeimų lankymas namuose, darbas su psichikos ir proto negalią turinčiais žmonėmis, elgesio ir emocijų sutrikimų turinčiais vaikais. Socialiniai darbuotojai gali pateikti aibę praktinio darbo pavyzdžių, kada socialinio darbo aplinkoje patyrė grėsmingas situacijas. Deja, minėtas situacijas socialinis darbuotojas yra priverstas įveikti vienas, nes šiuo metu socialinių paslaugų teikimo finansavimas nesudaro galimybių sistemiškai spręstis šias problemas.
Socialinių paslaugų poreikis auga
Socialinių darbuotojų darbo užmokestis vos didesnis už minimumą (488,88 EUR iki mokesčių, turint universitetinį išsilavinimą), gyvybės draudimo ar kitų kompensacinių priemonių už didelės rizikos darbą nėra. Sveikatos priežiūros įstaigose per mažai socialinių darbuotojų etatų, todėl jiems tenka dideli krūviai, dėl to dažnai lieka nebaigtų darbų, nukenčia darbo kokybė, teikiamų paslaugų prieinamumas. Krūviai ,ypač rajonuose, dideli ne tik aptarnaujamų žmonių, bet ir atstumų prasme, tačiau apie tarnybinius socialinių darbuotojų automobilius neteko girdėti – dažniausiai matome juos keliaujant pėsčiomis, viešuoju transportu ar dviračiais. Beje, socialiniu darbuotoju dirbti gali ne bet kas – reikalingas specialus išsilavinimas (4 metai universitete arba 3 kolegijoje). Naivu tikėtis, jog jaunas žmogus keturis metus krimtęs mokslus, investavęs laiko ir finansų, už beveik minimalią algą po rajono pusnynus klampos pas rizikos šeimas, vienišus senukus ar psichikos liga sergantį žmogų. Eis su atjauta širdyje, meile, rūpesčiu. Gal – bet tokių vienetai, nes klampodamas ir apie savo egzistencijos problemas galvos: kaip savo šeimą iš tokios algos išmaitinti, kaip sveikam namo sugrįžti.
Socialinių darbuotojų amžiaus vidurkis artėja prie pensijinio. O kas toliau? Jau nekalbant, kiek stiprybės reikia turėti iš arti matyti tą žemiškąjį skausmą ir realybę su kuriuo kasdien susiduria socialiniai darbuotojai. Darbas juk ne vien su vienišais senukais, kurie laukia savo Danučių ir Bronelių kaip saulės patekančios vien tam, kad minimaliai ūkio reikalus susitvarkyti padėtų, o svarbiausia pabendrautų, vienatvę užpildytų. Paslaugos gavėjų sąrašas kur kas platesnis: rizikos šeimos, namai paskendę alkoholio, nepriežiūros ir kituose tvaikuose, psichikos ligoniai, kurių nuotaikos ir elgesys neprognozuojamas. Socialiniai darbuotojai net laiko streikams neturi, nes dirbti reikia su ta visuomenės dalimi nuo kurios daugumai norisi akis nusukti.
Dėl mūsų socialinės apsaugos ir darbo ministrės neveiklumo su kitomis Vakarų valstybėmis Lietuvai net lygintis sunku, nes socialinis darbas ten gyvuoja daugiau nei šimtą metų, pas mus – nuo 1999 metų. Tai viena iš didžiausių priežasčių kodėl skiriasi profesijos prestižas, kompetencijos, kvalifikacijos. Ne veltui jauni specialistai jaučia didelį potraukį palikti gimtuosius namus ir save realizuoti daug palankesnėje bei saugesnėje aplinkoje.
Kiek dar lauksime tokių nelaimingų atsitikimų, kol pagaliau rimtai kažko imsitės, ministre? Kiek jaunų specialistų išginsite iš Lietuvos? Jau seniai laikas atsisukti į socialinių darbuotojų problemas ir rimtai kibti į darbą bei pasirūpinti, jog ši profesija augtų, plėtotųsi ir tobulėtų, o ne grimztų į dar didesnę bedugnę.