Lietuvoje ratifikuota Neįgaliųjų teisių konvencija šiandien atitinka posakį: teoriškai arklys – praktiškai neveža. Konvencija, žmogaus teisių dokumentas, kur paprasti apibrėžimai – teisė dirbti ( 27 str.) , lygios su visais teisės siekti išsilavinimo ( 24 str.) ar teisė gyventi bendruomenėje ( 19 str.) dažniausiai baigiasi ties neįgaliųjų namų slenksčiu.
Lietuvoje skaičiuojama apie 250 tūkstančių turinčių negalią žmonių, skaičius atrodo didelis, tačiau kasdieniniame gyvenime retai juos pastebime. Kai kalbame apie žmogų su negalia aiškiai suvokiame judėjimo, rečiau – regos ar klausos negalios paliestą asmenį. Šie žmonės susiduria su kliūtimis, kurios mums net nesuvokiamos, kol nepaliečia patį ar artimos aplinkos žmogų. Reginčiam tokios smulkmenos kaip ne vietoj stovinti šiukšlių dėžė, per žemai nuleistas ženklas, tik stop juosta aptverta duobė yra nesusipratimas, kurį galima apeiti, o silpnaregiui ar neregiui tai gali kainuoti gyvybę. O ką daryti žmogui vežimėlyje, kai ne ką lengviau apvažiuoti kliūtis, pakliūti įstaigą ar dardėti nepritaikytu grindiniu.Kada gi suvoksime, kad žmonės turintys negalią turi teisę į visavertį gyvenimą. Įsidarbinti – tolygu laimėti vikingo loterijoje milijoną. Ir ne todėl , kad neturi išsilavinimo ar talentų, o tik todėl, gerbiamas doktorante, kad su vežimėliu tiesiog negalite patekti į daugelio įmonių ar įstaigų vidų, jau nekalbabent apie pritaikytas darbo vietas. Ten jūsų žinios bei protas lyg ir laukiamas, bet kaip jam fiziškai patekti į galimai būsimą svajonių darbo kabinetą darbdavys nepagalvojo. Ir iš esmės darbdavį baugina sąvoka ” žmogus su negalia “, nes tai kažkokios papildomos atsakomybės ir įsipareigojimų lygmuo, nepamatuota baimė tapti savo darbuotojo aukle. Šiai dienai dėl sunkumų įsidarbinant, didžiąją neįgaliųjų pajamų dalį sudaro ne darbo užmokestis, bet valstybės skirtos išmokos. Europos neįgaliųjų forumo duomenimis, kas antras žmogus su negalia niekada nedalyvavo laisvalaikio, kultūrinėje ar sportinėje veikloje, ir niekada neturėjo galimybės apsilankyti teatre, kine, koncerte, bibliotekoje…
Neįgalus žmogus yra toks pats visuomenės atstovas kaip ir bet kuris kitas. Bendruomenė negali likti abejingais problematikai su kuria susiduria neįgalūs žmonės. Jie nori dirbti ir užsidirbti, jie nori bendrauti ir dalyvauti kultūros renginiuose ir galų gale jų intelektas ir žinios ne prastesni už kiekvieno laisvai judančio ar matančio. Galime pažiūrėti puikių pavyzdžių pasaulyje, kai neįgalieji susikuria savo vietą po saule ir padeda visuomenei tobulėti. Vienas iš protingiausių pasaulio žmonių, Styvenas Hopkingsas, yra neįgalus. Styvas Vonderis, kurio muzika sužavėjo visą pasaulį, buvo aklas. Galiausiai – Bethovenas buvo kurčias.
Neįgalieji turi ir gali būti pilnaverte visuomenės dalimi, tiesiog nereikia nuo jų nusigręžti. Ir kalba ne apie keistus žvilgsnius ar replikas. Laikas atsakingai kurti aplinką tinkančią visiems. Reikia pritaikyti viešąjį transportą ir autobusų stotis, švietimo įstaigas ir informacinę sistemą, tobulinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir darbingumo lygio bei specialiųjų poreikių įvertinimą. Privalu siekti, kad būtų galima išlaikyti kuo didesnį neįgaliųjų savarankiškumą, fizinius, protinius ir socialinius gebėjimus. Taip pat būtina skatinti ir palaikyti visuomenines organizacijas, dirbančias šioje srityje.
Planuojant visuomeninius pastatus privalu taikyti universalaus dizaino koncepciją. Universalus pastatų ir aplinkos pritaikymo dizainas yra raktas į pilnavertį visų žmonių gyvenimą. Šiandien, gyvenant nepritaikytoje aplinkoje, net 40 procentų bendruomenės narių prireikia patogaus judėjimo užtikrinimo tam, kad galėtų stumti vežimėlį su vaiku, jau nekalbant apie senjorus ar trumpalaikį ribotą judrumą ( po traumų ir pan.) turinčius žmones. Sudėtinga kalbėti apie pagarbą vieni kitiems, kai greta esantis bendruomenės narys negali pakilti į antrą aukštą ar sužinoti, jog sankryžoje dega žalia šviesa.
Laikas atsakyti sau ar tikrai mes darome viską, kad neįgalieji turėtų galią norėti. Ar tikrai?